Šiandien noriu pasidalinti viena iš tų vietų, kurios tyliai įsirėžia į širdį.

Šiandien noriu pasidalinti viena iš tų vietų, kurios tyliai įsirėžia į širdį. Tai – Mikelbaka kempingas Latvijoje. Pernai su šeima atradome šią ramybės oazę – ne ieškodami pigesnės nakvynės ar triukšmingų pramogų, o tiesiog vedami smalsumo ir žinojimo, kad ten – vienas iš daugelio gražių pajūrio kempingų. Paplūdimys čia – atviras ir erdvus. Žmonių tik tiek, kiek apsistoja pačiame kempinge, todėl dažnai atrodo, kad jis priklauso tik tau. Kartais aplink – vos kelios šeimos, kartais – tik mes ir jūra. Ir būtent ta tyla, tas artumas – ne vienas prie kito, o vienas su kitu – tampa tuo, dėl ko norisi grįžti. Kempingo lankytojai – labai įvairūs: vokiečiai, lenkai, olandai, latviai, lietuviai. Visus jungia tas pats poreikis – ramybė. Ir tai čia juntama kiekviename žingsnyje. Griežtos tylos valandos padeda visiems gerbti vieni kitų poilsį, o net iš pradžių keistokai atrodžiusios stebėjimo kameros vėliau pasirodė kaip tylus saugumo ženklas. Maistu verta pasirūpinti iš anksto – artimiausia parduotuvė už 25 km. Bet tai – tik smulkmena, nes pačiame kempinge yra jaukus bariukas, kuriame galima užkąsti. O visa kita... visa kita kompensuoja gamta. Tą grožį sunku nusakyti – jis nesiprašo dėmesio, tiesiog yra. Pušynas, paukščių čiulbėjimas, ošiančios medžių viršūnės, saulės spinduliai, krentantys ant samanų... Man tai – lyg prisiminimas iš vaikystės, kai su bobute (taip Anykščių krašte, vadinome močiutę) eidavome pasivaikščioti į mišką. Tada dar nieko nesupratau apie tylą – tik ją jutau. Lygiai taip pat, kaip ir čia. Vakar su vaikais ragavome mėlynių, gervuogių, o vakare viriau žemuogių lapų arbatėlę. Sakė – labai skanu. Ir tikiu, kad čia grįšime ne kartą. Gal ne kiekvieną vasarą, bet tikrai ne paskutinį kartą. Tikiu ir tuo, kad kai manęs jau nebebus, vaikai – vedini prisiminimų – atsiveš čia savo vaikus. Parodys, kur ilsėjomės, kur buvo mūsų tylos vieta. Papasakos. Prisimins. O gal net virs žemuogių arbatėlę... iš to pačio pušyno.